Žmonijai progresuojant, gyvenimas šiuolaikiniame pasaulyje, pilname naujausių technologijų ir išradimų, tampa vis kokybiškesnis bei lengvesnis. Tačiau ne visiems. Maždaug 800 milijonų, arba 1 iš 9 pasaulyje gyvenančių žmonių, vis dar kenčia nuo nuolatinio maisto trūkumo ir apie geresnį gyvenimą negali net pasvajoti. Visgi šiandien, kai vis labiau rūpinamės ne tik skaniu, bet ir sveiku maistu, atsižvelgiame į ekologiją ir aplinkos tausojimą, maisto trūkumas jau nebeturėtų išlikti didžiausiu iššūkiu, įsitikinę ekspertai.
Įvairių sričių mokslininkai, maisto technologai ieško būdų, kaip panaudojant naujausias technologijas padėti užtikrinti reikiamą maisto kiekį besivystančiose šalyse.
„Šiuo metu projektuojame efektyvias, aplinkai draugiškas maisto žaliavų gamybos, perdirbimo, sandėliavimo ir logistikos technologijas, kad užtikrintume pakankamas biologiškai vertingų maisto medžiagų gamybos apimtis bei ilgą maisto produkto „keliavimą“ iki populiacijos, kuriai šio maisto trūksta, – sako Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto direktorė dr. Alvija Šalaševičienė.
Pasak jos, maisto trūkumą galima spręsti keliais būdais: pavyzdžiui, panaudojant antrines maisto medžiagas, pasitelkiant naujus maisto medžiagų gamybos ir perdirbimo būdus, sintezės procesus (dirbtinę gamybą).
Organinėse atliekose – vertingi maisto komponentai
Jungtinių Tautų Maisto ir žemės ūkio organizacijos (FAO) generalinio direktoriaus José Graziano da Silva teigimu, kiekvienais metais trečdalis visų maisto produktų, skirtų žmonių vartojimui, yra iššvaistomi arba išmetami. Tai sudaro maždaug 1,2 mlrd. tonų.
Tuo tarpu organinių atliekų kiekis susikaupia dar didesnis: Europos Sąjungos šalyse per metus susidaro daugiau kaip 2,5 mlrd. tonų organinių atliekų, iš jų 1 mlrd. tonų – žemės ūkyje, 250 mln. tonų – maisto produktų gamyboje (Lietuvoje 700 tūkst. tonų). Dauguma jų potencialiai gali būti pakartotinai perdirbamos į biologiškai vertingus maisto komponentus.
A. Šalaševičienė tikina, kad būtent antrinių maisto žaliavų, dar vadinamų organinėmis atliekomis, panaudojimas, gali padėti spręsti maisto trūkumą.
„Šaliai ypač nuostolinga, kai šiuolaikinė maisto pramonė „atsikrato“ tokios vertingos antrinės maisto žaliavos, kaip, pavyzdžiui, gyvūnų kraujas, žuvies viduriai ir pan., kuriose yra gausu naudingų medžiagų, tokių kaip mineralai, vitaminai, baltymai, naudingos riebalų rūgštys ir pan.“, – pabrėžia ji.
Ekskursas į praeitį: anksčiau ir tokie pieno pramonės produktai kaip pasukos ar išrūgos buvo laikomi atliekomis ir sušeriami gyvūnams, o šiandien jie – jau įprasti ir naudojami kasdieniame žmogaus racione.
Alternatyvios veiklos sritys
Dar vienas sprendimo būdas, galintis sumažinti maisto trūkumą – naujų, baltymingų maisto medžiagų gamybos ir perdirbimo būdų įsisavinimas.
„Ne paslaptis, kad jau dabar dalis Lietuvos atsakingo verslo ieško alternatyvų „prabangioms“ gyvulininkystės technologijoms ar tradicinėms žemdirbystės technologijoms ir mato perspektyvą sąlyginai pigioms technologijoms, kai pašarams naudojamos organinės atliekos“, – tikina KTU Maisto instituto direktorė.
A. Šalaševičienė sako, kad naudojant pakankamai nebrangias technologijas auginamos egzotinės Lietuvai gyvūninės kilmės biologinės medžiagos, pvz., įvairių vabzdžių lervos, tvarūs augalai, tokie kaip pupos, sojos, kanapės, lubinai, dirviniai žirniai ir kt., bei vienaląsčiai organizmai (mikroorganizmų kultūros, dumbliai ir kt.).
„Gauti produktai yra paklausi eksporto prekė ir naudojami farmacijos (baltymai, hormonai), kosmetikos (baltymai, peptidai, riebalai) ir maisto bei maisto papildų pramonėse“, – teigia ji.
Ateities maistas – dirbtinė mėsa?
KTU Maisto instituto direktorės nuomone, sudėtingas, tačiau ateityje neabejotinai įsitvirtinsiantis darnus maisto gamybos būdas – maisto medžiagų, pvz., baltymų sintezė – dirbtinė gamyba – taip pat gali padėti kovojant su maisto stoka.
„Vis labiau kalbama apie dirbtinės mėsos, „mėsos in vitro“, t. y. laboratorijoje užaugintos mėsos, gamybos galimybes. Daug investuojama į tokius mokslinius tyrimus“, – pasakoja A. Šalaševičienė.
Ji tikina, kad šiandien tokio gamybos proceso savikaina vis dar aukšta dėl to, kad auginamos mėsos ląstelės neturi apsaugos nuo išorinės aplinkos poveikio mechanizmų, pvz., imuniteto, todėl tenka tokių mėsos ląstelių apsaugai naudoti antibiotikus ir užtikrinti itin aukštus higienos standartus jų auginimui.
„Tvirtinama, kad perėjimas prie dirbtinės mėsos, ŠES (šiltnamio efektą sukeliančių) dujų emisijas potencialiai gali sumažinti 78–96 proc., žemės naudojimą 99 proc., o vandens sunaudojimą – 82–96 proc.“, – pažymi A. Šalaševičienė.
„Tai, kad perspektyva yra, tvirtina ir vegetarai, kurie rinktųsi tokiu būdu užaugintą mėsą, nes tokiu būdu nebelieka etinio „gyvūnų panaudos žmogaus mitybai“ aspekto“, – priduria ji.
