Besivystančiose šalyse didžiausiu iššūkiu vis dar išlieka maisto trūkumas, o štai išsivysčiusioje pasaulio dalyje egzistuoja priešinga problema – žmonės mėgsta valgyti per riebiai ir per dideliais kiekiais, tikina ekspertai.
Mitybos specialistai pastebi, kad dažnai žmogui reikalingos maisto porcijos yra mažesnės nei tos, prie kurių esame įpratę. Be to, parduotuvių lentynose yra pakankamai daug kaloringo ar aukštu glikemijos indeksu pasižyminčio maisto, todėl vartotojams tampa svarbios šios su produktu ir mitybos specifiškumu susijusios žinios.
„Didžioji dalis vartotojų dar nepakankamai žino maisto subalansavimo ir sveikatai palankių produktų vartojimo subtilybių: pvz., aukšto glikemijos indekso produktų ir jų kiekių (didelio glikemijos indekso produktai, patekę į organizmą, yra greitai virškinami ir sukelia cukraus (gliukozės) kiekio padidėjimą kraujyje) arba riebalų ir juose esančių polinesočių riebalų rūgščių (omega-3 ir omega-6) grupių optimalaus santykio ir kiekio“, – pastebi Kauno technologijos universiteto (KTU) Maisto instituto direktorė dr. Alvija Šalaševičienė.
Tai tik keletas pavyzdžių, kurie rodo, kaip svarbu žinoti, kad teigiamą poveikį organizmui daro ne pavienės maisto medžiagos, o visas jų kompleksas, subalansuotas tinkamu santykiu. Taip pat svarbu įvertinti suvartojamo maisto kiekį.
Parduodamos maisto produktų pakuotės ir porcijos – per didelės
Kembridžo universiteto mokslininkų atlikti tyrimai rodo, kad žmonės pradeda valgyti ir gerti mažesniais kiekiais, kai jiems visur pateikiamos ar parduodamos mažesnės porcijos. Todėl didelių maisto porcijų tendencija, vyraujanti daugelyje šalių, laikoma vienu pagrindinių daugelio žmonių nutukimo veiksnių.
Pasak mokslininkų, mažesnės porcijos restoranuose, kavinėse ar valgyklose, kaip ir mažesnės lėkštės, stiklinės, puodeliai ar netgi mažesni stalo įrankiai gali užkirsti kelią persivalgymui. Jų teigimu, parduotuvėse įsigyjamų maisto produktų pakuotės taip pat privalo būti mažesnės, atsisakant prekybininkų pasiūlymo „didesnis kiekis už mažesnę kainą“. Be to, jų nuomone, reikėtų grįžti prie porcijų, buvusių dar 1950 m.
„1950 m. žmonės buvo sveikesni iš dalies dėl to, kad tuo metu vyravo mažesnės porcijos, maisto pakuotės, taip pat ir stalo reikmenys“, – sako Theresa Marteau, Kembridžo universiteto profesorė, sveikatos psichologijos ir elgsenos ekspertė.
Mokslininkai tikina, kad maisto produktų ir stalo reikmenų dydis per pastaruosius 50 metų ypatingai padidėjo. Kaip ir žmonių, kuriems nustatytas antsvoris ir nutukimas. Remiantis tyrimo, skelbto britų medicinos žurnale (angl. British Medical Journal), duomenimis, kasdienėje mityboje atsisakius didelių maisto pakuočių ir patiekalų porcijų, suaugusio žmogaus suvartojamas maisto kiekis gali sumažėti 12–16 proc.
Kas atsitinka mūsų kūnui, kai valgome per daug?
„Nuolat valgyti daugiau nei reikalinga organizmui – geriausia svorio auginimo strategija“, – sako JAV mitybos specialistė, dietologė Kristina LaRue.
Tuo metu, kai žiūrime į maistą ar jį užuodžiame, virškinimo sistema jau pradeda dirbti – išleidžiami maisto fermentai ir hormonai. Valgant, maisto virškinimo metu, maistas keliauja nuo burnos iki stemplės, nuo jos į skrandį, o vėliau į plonąją ir storąją žarnas. Kasa ir kepenys tuo metu išskiria sultis, padedančias virškinti ir kartu pasisavinti maistingas medžiagas.
Tačiau kas atsitinka, kai persivalgome? K. LaRue pažymi keletą svarbiausių simptomų, signalizuojančių apie persivalgymą.
Pirmiausia, išsiplečia skrandis, o ir pats žmogus jaučiasi tarsi „išsipūtęs“, kadangi ryjant į organizmą patenka daug oro, kaupiasi dujos. Taip pat gali pradėti griaužti rėmuo, jaustis mieguistumas ir nuovargis dėl virškinimo metu išsiskiriančių „laimės“ hormonų – serotonino ir melatonino. Kartais pasireiškia ir pykinimas: ypač, jei valgome greitai ir daug.
Mitybos specialistė atkreipia dėmesį, kad valgant dideliais kiekiais atsiranda perteklinių kalorijų. Kadangi jų per daug, kalorijos nebepanaudojamos energijai, laikomos riebalais ir kaupiamos organizme.
„Visi šie procesai lemia, kad organai dirba viršvalandžius. Virškinant daug maisto organizmas dirba pernelyg dideliu greičiu, išskiria papildomus hormonus ir fermentus maisto suskaidymui. Kai taip vyksta nuolat, gali atsirasti medžiagų apykaitos ir endokrininės sistemos funkcijų sutrikimų“, – tikina K. LaRue.
Ateityje – dozuotos maisto porcijos
Visuomenėje vyraujančią subalansuotos mitybos žinių spragą bando užpildyti maisto technologijų specialistai, kurių poreikis itin auga, taip pat ir verslo atstovai. Panaudojant 3D spausdinimo technologijas, siūlomi personalizuoti, sveikatai palankūs mitybos produktai, jų gamybai naudojant nano-celiuliozės skaidulas: suformuojama maisto matrica (kempinė), kurią užpildo biologiškai vertingais komponentais: baltymais, riebalais, angliavandeniais pagal užsakovo, pvz., sportininko, juslinius (skonio, kvapo, tekstūros) ir maisto medžiagų subalansavimo kriterijus.
Dar viena dalis mokslo tyrimų yra kreipiama koncentruoto maisto gamybai, kuris būtų pasisavinamas ne per virškinimo traktą, o per vieną didžiausių mūsų organų – odą. Tokių produktų gamyba turi perspektyvą dėl keleto priežasčių – tai ilgėjanti gyvenimo trukmė ir kartu senstanti žmonijos populiacija, kurios atstovams yra sunku kramtyti, ryti ir per virškinimo traktą įsisavinti maisto medžiagas. Taip pat tai aktualu tolimųjų reisų, karinių struktūrų ir kitų specialybių atstovams.
„Kuriamos išmaniosios maisto apyrankės, pleistrai, dozuojantys maisto medžiagas priklausomai nuo žmogaus patirtų energijos sąnaudų organizme. Tai patikimi novatoriški maisto tiekimo įrenginiai. Visa tai jau netolimoje ateityje“, – sako A. Šalaševičienė.
Jos nuomone, einama link to, jog išmoksime valgyti dozuotai ir turėsime atitinkamo dydžio porcijų pasiūlymus, kuriose bus subalansuotos visos reikalingos medžiagos, gaunamos su maistu.
„Visi suprantame, jog esame nuolat lekiantys, skubantys, todėl maisto technologijos turėtų krypti ta linkme, jog maistas būtų patogus vartoti – kelyje, darbe, kuomet galėtume pasiimti supakuotą dienos dozę ir būti ramūs, jog ji užtikrina reikalingą medžiagų normą“, – sako KTU maisto instituto direktorė.
